2007-aisiais metais baigėme lašintis chemiją. Bet ji nedavė gerų rezultatų. Atsirado daugiau auglių – vienas gerklės srityje, kiti prie stuburo ir nosiaryklėje. Taip pat prie stuburo atsirado dvi išvaržos. Deividas galima sakyti visai nebemato viena akimi, kitos regėjimas irgi silpsta. Gegužės 13 dieną buvo atlikta operacija.

Deividas sako: „Mamyte, aš apaksiu, bet liksiu gyvas. Jau vien tai yra stebuklas“. Kai pagalvoji, tai jis teisus, bet vėl pradeda lįsti įvairios mintys... Iš kur tokios baisios ligos atsiranda?

Deividas nuo rugsėjo lankė mokyklą, bet kadangi jam buvo sunku – pavargdavo nuo triukšmo, grįždavo anksčiau iš jos, po Naujųjų metų buvo paskirtas namų mokymas.

Deividas labai bijojo užaugti ir tapti pilnamečiu. Gegužės 19-ąją jam sukako 18 metų. Jį labai baugina mintis apie perėjimą į suaugusių skyrių.

Džiaugiamės, kad turime daug gerų draugų – Aurelijų ir jo mamą Aušrą, Naglį ir jo mamą Neringą, Reinoldą su mama Asta, Ingą, Ireną, Raimį... Jiems gali skambinti bet kada ir jie visada padeda kiek tik galėdami. Ir svarbiausia – Edita. Kartais pagalvoju, ką mes darytume be jos – labai ne daug yra žmonių, kurie taip aukotųsi dėl kitų. Apie ją galėčiau kalbėti daug, bet vis tiek neišsakyčiau visko, ką noriu. Nepykite, kad negaliu parašyti daugiau – niekaip nepavyksta susikaupti, sudėlioti mintis ir apie visa tai kalbėti.