Sigito, projekto „Palankaus vėjo malūnėliai“ pradininko, prisiminimai

 

Su „Rugute“ susipažinau tikriausiai 2007 m., kai pradėjau ieškoti socialinės veiklos. Susisiekiau su Edita ir ji man rekomendavo nueiti padovanoti kraujo – taip ir padariau. Po to pradėjau kviesti draugus, pažįstamus ir t.t. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas.

 

Sunku pasakyti, kodėl pasirinkau šį fondą. Atvirai pasakius, nesvarbu, ką tu pasirinksi. Svarbu nuolatos ką nors duoti kitam, neprašant nieko mainais. Kaip mano pirmoji „Gyvenimo meno“ mokytoja Vaida pasakė, „Kai tu duodi, tu augi“. Taigi aš nežinau, kodėl būtent „Rugutė“ – turbūt mane pritraukė nuoširdūs žmonės, su kuriais gera būti ir bendrauti.

 

Iš bendravimo su „Rugute“ man labiausiai įsiminė „Palankaus vėjo malūnėlių“ projektas, kurio metu Justė Žibūdienė ir mano žmona Rasa suvienijo daug žmonių gražiems darbams daryti. Šis projektas gimė per eilinį mūsų šeimų susitikimą, kuomet Justė pasakė: „Rasa, mudviem reikia padaryti kokį nors projektą. Tu viską organizuosi ir derinsi, o aš būsiu kūrybinis procesas“. Ar kažkaip panašiai. Na, o aš pasiūliau „Rugutę“. Taip viskas ir prasidėjo. Manau, kad ir mums, ir „Rugutei“ tai – vienas iš įsimintiniausių ir įspūdingiausių projektų, kuris (dabar jau fondo iniciatyva) tęsiasi kiekvienais metais.

 

Dešimties metų proga „Rugutei“ linkiu daryti tai, ką darote, su ta pačia energija ir meile, kaip tai darėte iki šiol. Linkiu visada judėti tik pirmyn, nes jūs nuostabūs. O vaikams ir jų šeimoms linkiu begalinės meilės!